Pamokslautojai, skalambijantys skambių patarlių varpais,
nežino, apie ką šneka: „Ko neprivalgei – neprilaižysi“, sako, o patys švarina
lėkštes kad net ausys linksta. Patarlės prieštarauja žmogaus prigimčiai:
sakykim, civilizuotas pilietis jai ir turi priešintis – tada galima žilę
iškėlus mokyti kitus išminties perlų, kuriuos tūlas lyg tyčia nori paneigti.
Šįryt vienas pilietis pirko du bambaliu sidro: prekinis
ženklas neregėtas, vienas iš nereklamuojamųjų žiniasklaidoje – net po vienuolikos
–, o skonis, esą, aviečių. Pats tas su kolega ar sugulove bambas išvertus
Pavilnio pakalnės papėdėje gurkšnoti. Abejingą miną nutaisęs ir įsikibęs miltų
pakuotę stebėjau, kaip jis mestelėjo du rausvus banknotus – bene Maironio murza
papuoštus. Kasininkė prašnekinusi jį rusiškai, neabejotinai būsią pažįstami – Kodėl
tokią gražią dieną nuo saulutės po tamsintais stiklais slepiatės, pasakiusi
kainą ir paėmusi pinigus. Bet ak! – piliečio būta įžūliai tariusio «оп » prieš
peršokant griovį: už gaiviuosius svaigalus bandė atsiskaityti perplėštu
dvidešimtuku, o ne dviem sveikais, kaip gerb. autoriaus manyta. – Na, na, kasininkės
supykta, o piliečio imta teisintis, – Čia ne bankas, – Aš kitaip neturiu, – Nu
Saša, izdivalkių nedaryk, – Kitaip
neturiu! – ir grąžos gavo, ir griovį avansu liuoktelėjęs peršoko.
Patarlės atgyveno ir nupuvo jų čiuptuvai, kuriais visa
buvę apraizgyta. Ką gi: regis, dabar jos tėra standartiniai tropai fikcijoje;
detalės, formuojančios klasikinių vaizduotės produktų vingius; iš jų gyvenimo
dėlionės nebesudėsi: hipotetiškai sujungus visas vienos kultūros patarles bei
priežodžius (tebūnie mūsų – lietuvaičių) prieš akis išdygs naivus kreidelėmis
keverzotas šiaudinės bakūžės (greta – penkiabrūkšnietis isteriška spirale
vietoj galvos) piešinėlis.
 |
| Tremtinių stotelė visai netoliese |
Šit taip tradicinę pasaulėžiūrą pakeitus YOLO ir kitokiais jazminais bei
nasturtomis, į tautosaką spjauname giliai atsikrenkštus. Va, traukiny pirmyn–atgal
kursuoja neabejotina laumė – slėpkit vaikus, moteriškaitės!– bet ji niekam
nerūpi. Pabus proletarai iš kelioninio letargo, o laumės kaip niekad nebuvę; ir
pasiges jie to, ko namie nepalikę, paskiau lakstys pelkėmis, seks nepaliktomis
pėdomis, ale bebenčiuko neras.
Laumė atsisėda šalia manęs, sako:
– Nespręsk apie knygą iš viršelio, jaunuoli.
Mieloji laume, tamsta negudrauk: katiliukais prisidengusių dėdžių anglų
išmislas mums, plūgams, netinka. Kilsteli ir pasišalina, įdūkusi – tarpines
duris palieka praviras.
Kitavertus, anokia ji laumė: traukinyje Naujoji Vilnia –
Kaunas tebesiaučia žiema, žvėreliai giliai kiniuose, susuktuose nenaudojamose
šiukšliadėžėse tarp gretutinių suolų, sumigę, o šiandien, matyt, Užgavėnės –
keleiviai nebyliai dėkoja jų gerbūviu susirūpinusiai senei, vejančiai žiemą iš
vagono: skrybėlė, groteskiškas makiažas, rožinis poncho, karoliai karolėliai – vos ne Morė! Traukinys kvepia blynais,
saulės tekinis leidžiasi – traukinio žiemos paros (dienos ir naktys) trumpos; varnas karkizas pakeleivingai sklendžia su
langu: pur pur, žydi gėlės, žiemos nebėr!
Bunda gamta, sugrįš pavasarį saulėtą! Ir džiugins jaunus
ir senus.
Blaiviau situaciją įvertinus, kvepia ne blynai: burnoje
likes susvilusių tešloje mirkytų quasikrabų
lazdelių skonis. Ant liežuvio galiuko – desertas: toj pačioj tešloj išvoliotas
ir fritiūrinėn pašautas snikeris; skonis, vertas nuodėmės ir riebalų nusvilinto
palūpio.
Kariotiškių stotelėje apsičiupinėju dantenas, užkliūnu
palūpį. Pamenu, visus dekadentiškai ekstravagantiškus virtuvės šposus stebėjo
palubėje atgulęs katinas. Šįkart tupikams netupėjus ir kabikas nekabėtų.
Regis, privalgiau, prisisotinau, bet kiekviena minutė,
kiekvienas kąsnis svarbūs. Lėkštę capt į letenas ir lyžt kairėn dešinėn aukštyn
žemyn, – Stok,– prabunda žilius išminčius; Sustok, traukiny,– dejuoju pavėlavęs
džiaugsmingai, – o, kad visados šitaip vėluoti į traukinius, šikančių
nelaukiančius: taip galima ir gyventi.
